Naujienų portalas. Karščiausios naujienos tiesiogiai iš įvykio vietos, naujienos iš Lietuvos ir pasaulio.

Ji žengia arčiausiai manęs

189

„Žmona ne sykį yra man patarusi eiti ten, kur veda širdis. Net tada, kai šeimai visko trūko, ji įkalbėjo nesukti ten, kur daugiau moka. Ir šiandien, įsitikinusi, kad į rinkimų kelią išėjau vedinas stipraus vidinio pašaukimo, ji žengia arčiausiai manęs – kaip visada,“ – apie savo žmoną Dianą Nausėdienę sako kandidatas į LR Prezidentus Gitanas Nausėda.

Jūs daug metų pratęs prie viešumo, o Jūsų žmonai Dianai rinkimai – tai lyg išėjimas į prožektorių šviesą.

Bet Diana toks teisingas ir doras žmogus, kad išskyrus tai, jog jai toje šviesoje šiek tiek nejauku, ji neturi nei ką slėpti, nei dėl kažko gėdytis.

Mano mama, kol buvo gyva, dažnai sakydavo: „Gitanai, nelįsk tu į tą politiką, nieko gero ten nerasi…“. Bet Diana yra kaip jautrus sensorius. Ji ilgai stebi bei vertina, ir jei pajaučia bent menkiausią svyravimą, bus pirmoji, kuri sakys – pagalvok dar kartą. Bet kai jau mato, kad esu tikrai pasiryžęs, tada viskas – ji mūru mano pusėje.

O dukros Ugnė ir Gedailė pasakė labai aiškiai: „Tėti, tai, ką gyvenime pasieksime, norime pasiekti savo rankomis, o ne tavo pavarde“. Labai stiprus argumentas, tad gerai suprantu, kodėl jos viešumo bandys vengti.

Ar parsinešate namo savo nuoskaudas, ar priešingai – mėginate nuo to apsaugoti žmoną?

Dabar jau pasaugau, kai kurių nedraugiškų straipsnių ar komentarų tiesiog nerodau. Paskui mums teks apie tai kalbėti, svarstyti, ir tas, kuris parašė tą bjaurų komentarą, bus laimėjęs.

Bet anksčiau tikrai dalindavausi nesėkmėmis. Ji ne iš karto pasako, ką noriu girdėti, kartais paerzina – neva, nejau įsivaizduoju visur esąs teisus ir man visos durys turi automatiškai atsidaryti? Bet žinau, kad galiausiai Diana pasakys: „Na, nenusimink, eik toliau, ir viskas bus gerai“. Dėl šio paskutinio sakinio aš visada ir pradedu pokalbius su ja apie problemas.

Ar buvote romantiškas kavalierius ir ar toks dar pabūnate savo žmonai, su kuria greitai švęsite 30-ąsias santuokos metines?

Diana beveik visada vėluodavo į pasimatymus. Kartais nepadoriai daug. Bet aš buvau pakankamai romantiškas laukti tiek, kiek reikia. Kartą laukiau 50 minučių, o juk nebuvo mobiliųjų ir neįmanoma pasiklausti, kur ji… Bet kai jau apsisukau eiti, išvydau ją.

Gėlės visada buvo mano stiprioji pusė, nes jas augino mano mama, tad parlėkus į Klaipėdą puokštės būdavo po ranka. Ir šiandien mėgstu jas dovanoti, beje, dažniausiai – be priežasties. Būna, staiga savęs paklausiu: „Palauk, žmogau, o tai kada tu paskutinį sykį savo žmonai gėlių padovanojai?“ Viduje save sugėdinęs skubiai pataisau reikalus.

Gitanai, koks buvote tėtis? Spėju, kad neėmėte tėvystės atostogų – nebuvo tokios mados…

Aš net tėvadienių normaliai neėmiau! Gaila, dabar būčiau galėjęs pasinaudoti tuo faktu savo agitacijai (juokiasi)… Bet užtat vakarai ir savaitgaliai – visad kartu su šeima. Niekad nesistengiau pabėgti į kokius nors renginius, posėdžiai iki nakties irgi nebuvo norma. Šeimoje man visad buvo smagu, tai ir skubėdavau grįžti namo. Taigi nejaučiu jokios sąžinės graužaties, kad su dukromis praleidau per mažai laiko. Neaukojau nei šeimos dėl karjeros, nei karjeros dėl šeimos.

Didžiąją dalį auklėjamojo darbo nuveikdavo Diana. Aš būdavau tas gerietis, prie kurio dukros šliejosi, nes jis vengė griežtesnį žodį pasakyti. Ačiū Dianai, kad ji tą darė, nes antraip gal ir nebūtų geruoju baigęsi…

O koks kuriam kampas tenka jūsų namų ruošoje?

Na, aš pjaunu žolę, jau neblogai ranką atmušiau ir man tai patinka. Bet štai nuo daržovių auginimo nusiplaunu… O Diana kažkokiuose vazonėliuose daigina, augina, tai prieskonius, tai kažką… Namų tvarkymas ar marškinių lyginimas man nėra tabu. Aš juk esu vaistų sandėly visus darbus dirbęs, tad nebebijau nieko (juokiasi)!

Niekad neturėjau patriarchalinės šeimos įsivaizdavimo, kad va – aš nešu pinigus, o tu sėdėk namie su vaikais. Ne tokiu pavyzdžiu buvau augintas, tad niekad nesijaučiau turįs teisę kontroliuoti antrąją pusę. Manau, kad vyras ir žmona turi būti lygiaverčiai partneriai, ir tik tuomet tarp jų įmanomi šilti normalūs santykiai.

Sakėte, kad mokate susitaikyti. Ar sunku?

Man tiesiog nesmagu ilgai pyktis. Jei žmogus, su kuriuo gyvenu po vienu stogu, su manimi nesikalba – aš jaučiuosi dėl to kaltas. Aišku, galima tris dienas palaukti, kol viskas natūraliai atitirps. Bet tai kam laukti tas tris dienas, jei gali po trijų minučių prieiti ir atsiprašyti.

Tačiau vienas dalykas – tai barnis šeimoje ir gebėjimas pirmam žengti žingsnį, ir visai kitas – konfliktas visuomeninėje erdvėje. Politikoje visiems geras nebūsi, o tie, kurie bando, galiausiai tampa labiausiai visų nemėgstami. Iškiliausios politinės asmenybės – W. Churchillis, M. Thatcher, R. Reaganas – nebuvo geručiai, paplaukiui glostomi, galėjo už savo pažiūras pakovoti, ir net aršiausiems kritikams teko pripažinti, kad tai buvo tikri lyderiai.

Kai konfliktai kyla lygioje vietoje ir provokuoja kitus, dar gilesnius konfliktus, tuomet gebėti tiesti tiltus yra tiesiog būtina.

Tačiau Prezidentui nuolaidžiauti tik dėl ramybės ir gerų santykių – netinkamas kelias.

Jei paskambintumėte ir nieko daugiau neaiškindamas pasakytumėte Dianai: „Atvažiuok!”, ar ji atvažiuotų?

Taip, ji atvažiuotų. Tik aš vis dėlto pradžioje patikinčiau, kad neatsitiko nieko blogo. Beje, ir aš viską metęs sėsčiau ir važiuočiau. Tai negi prašytų šiaip sau…

Comments
Loading...